Žmogaus teisės: dokumentai ir Lietuvos realybė

Siųsti šį straipsnį

2009-07-29 19:24

Ar dažnai susimąstome apie tai, kad šiuolaikinė visuomenė, sukūrusi tarptautinę žmogaus teisių teisę, parengusi nacionalinius žmogaus teises ginančius  įstatymus, turi nuolat kovoti už tų įstatymų įgyvendinimą? Ar nekeista tai,  kad pats žmogus griauna jo teises saugančias įstatymų nuostatas arba, iškopęs į valdžią, leidžia kitiems pažeisti žmogaus teises puoselėjančius įstatymus.

Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

Kalbėdami apie žmogaus teises turime jas sukonkretinti, nes žmogaus teises  ginančių  įstatymų ratas plečiasi. Žmogaus orumo apsaugos sąvoka jau neribojama rasės, lyties, etniškumo, socialinės grupės, amžiaus, tikėjimo, įsitikinimų skirtumų.  Diskutuojame apie moterų,  vyrų-tėvų, vaikų teises, etninių ir socialinių grupių, migrantų, jaunimo, pagyvenusių žmonių, neįgaliųjų ir kitas teises.

Nuo 1948 m. gruodžio 10 d.  žmogaus teisės aptariamos Visuotinėje  žmogaus teisių deklaracijoje, kurios 60 metų sukaktį vis dar mini pasaulis. Deja, Lietuvoje šiai sukakčiai nebuvo skirtas deramas dėmesys. Štai radijas „Svoboda“ kiekvieną rytą naują programą pradeda citatomis iš šio dokumento. Taip klausytojas yra kviečiamas mąstyti apie žmogaus teises, suvokti savo teisę tas teises ginti. Tačiau minėtame dokumente išrašytos  žmogaus teisės virsta realybe tik tuomet, kai jas įgyvendina konkretus asmuo, teigiantis savo savivoką, pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, - drįsdamas būti savimi, būti piliečiu, būti oriu žmogumi.

Šiandien Lietuvoje tvyro žmonių baimė, prisitaikėliškumas, net abejingumas visuomenės raidai. Arba ryškėja spontaniškai reiškiamas žmonių nepasitenkinimas valdžia ir socialinio teisingumo reikalavimas. Lietuvos visuomenėje nėra ugdoma pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos I straipsnis skamba iškiliai: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“. Egzistuojant lyčių lygybės politikai, derėtų pridurti – „ir kaip sesės“. Deja, Lietuvos gyvenimo tikrovė mums įrodo, jog kai kurie žmonės nenori būti vieni kitiems „broliai ar seserys“, vargu ar pažįsta sąžinės graužatį, todėl dažnai vienas su kitu elgiasi kaip priešai ir nesugeba susitelkti vardan bendrų tautos idealų bei siekių, dėl valstybės pažangos. Mane iki šiol stebina ir kai kurių Lietuvos socialdemokratų partijos narių gyvenimo prieštaringumas: kairiųjų idėjų deklaravimas ir asmeninis gyvenimas valdant didžiulį kapitalą ar materialųjį turtą.
Deklaracijos 29 straipsnis teigia, kad „kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas asmenybės vystymasis“.  Ar dažnai savęs klausiame, kodėl gyvename, kokia yra gyvenimo prasmė? Ar sau atsakome, kas žmogui suteikia orumą – sukaupti milijonai ar pagarba žmogaus teisėms ir pačiam sau, savo pažiūrų, dvasinių vertybių puoselėjimas.
„Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“ (1950) preambulėje teigiama, kad tik saugant žmogaus teises ir laisves, įmanoma politinė demokratija. Lietuvoje politinių partijų demokratija dažnai virsta politinių lyderių autoritarizmu: nepakeičiamų lyderių šlovinimas, nenoras užleisti valdžios postų jaunesnio amžiaus žmonėms ar moterims gimdo partijų vidinio gyvenimo stagnaciją, pataikavimą lyderiams, partijos narių karjerizmą bei  išryškina partijos narių ir jų veiksmų kritikos stygių.

Konvencijos 10 straipsnis pabrėžia kiekvieno teisę „laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus“. Lietuvoje toks elgesys, ypač partijose, dažnai yra smerkiamas kaip atskalūniškas, kaip visuomenės tradicijų ir papročių ar partijos programos išdavystė, todėl visuomenė ar partija dažnai atstumia „paklydusias avis“, nors visuomenės istorija ne kartą įrodė, kad būtent asmenybės dėl savo deklaruojamų idėjų tampa minios dvasiniais vedliais.
Žmogaus teisės suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje, kaip sukurtos galimybės tas laisves realizuoti. Ar šiandien Lietuvoje moterys, neįgalieji, etninių, lytinių mažumų atstovai turi plačias galimybes įgyvendinti savo teises? Ar prigimtinė teisė – asmens individualus interesas yra gerbiamas ir yra  lygiavertiškas pozityviajai teisei – visuomenės sukurtai ir tarnaujančiai visuomenės interesui? Deja, atsakant į šiuos klausimus, labai džiaugtis nėra kuo. Netolerantiškumas asmenybės laisvai reiškiamai nuomonei bei socialinei mažumos grupių raiškai yra šiuolaikinės Lietuvos visuomenės bruožas.

Kaip atrodo moters teisės tarptautinių žmogaus teisių fone? Jos atrodo liūdnokai. Moters teisių pradžios istoriją  ženklina mirtis. Olympe de Gouge, Prancūzijos revoliucijos metu parašiusi „Moters ir pilietės teisių deklaraciją“ (1791) buvo giljotinuota. Nors šiandien moterų jau niekas nežudo dėl jų siekių lygių su vyrais galimybių visuomenėje, nors Europos Sąjungos valstybėse priimti Moterų ir vyrų lygybės bei Lyčių lygių galimybių įstatymai, moterys, kaip vyrų konkurentės, vyriškosios lyties yra stumiamos į visuomenės nuošalę, moterų yra mažiau politinėse partijose, moterų yra labai mažai aukščiausiuose valdžios postuose. Jų visuomeninę karjerą vis dar blokuoja vyriškoji lytis. Šis reiškinys literatūroje apie lyčių politiką vadinamas „stiklo“ ar „lifto lubomis“ – ribomis, kurių moterys dėl vyriškosios lyties solidarumo neįstengia peržengti. Tai yra todėl, kad lyčių ir lyčių vaidmenų stereotipai šiuolaikinėje visuomenėje vis dar išlieka gajūs. Būtent dėl šios priežasties Europos Sąjungos politikoje lyčių lygybė bei lyčių lygios galimybės yra pamatinės vertybės.

„Visų moters diskriminacijos formų panaikinimo konvencija“ (1979)  tapo moterų ir vyrų lygybės įstatymų pagrindu. Šioje Konvencijoje tvirtinama, kad būtina užtikrinti moterų ekonomines, socialines, kultūrines, pilietines ir politines teises, nes moterų nedalyvavimas visuomenės gyvenime stabdo visuomenės augimą ir gerovę. Konvencijoje pabrėžiama, kad skurstančios moterys  turi mažiau galimybių tinkamai maitintis, gauti sveikatos, švietimo, mokymo paslaugų, rasti darbą. Todėl moterų skurdo, neraštingumo  likvidavimas, moterų sveikatos, reprodukcinės ir lytinės sveikatos priežiūra šalia gamtos išsaugojimo tapo esminiais Tūkstantmečio tikslais, valstybių donorių užsienio politikos dalimi.  Saugant tik gamtą, bet nesaugant moterų fizinės ir dvasinės sveikatos, Žemė žmonių planeta turės mažiau šansų išlikti.

2008 m. Europos Komisijos ataskaitoje apie moterų ir vyrų lygybę konstatuojama, kad Europos Sąjungoje išlieka moterų ir vyrų užimtumo, atlyginimo  skirtumai, lyčių segregacija renkantis studijas ir profesinę veiklą; kad moterys yra smurto šeimoje ir visuomenėje aukos, prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos; kad būtina švietimu griauti  lyčių ir lyčių vaidmenų stereotipus.
Lietuvoje per Prezidento bei Europos Parlamento rinkimus vėl svarstėme, kokias vertybes rinksis Lietuvos piliečiai – socialinį teisingumą ar materialinį suinteresuotumą,  materialių ar dvasinių vertybių puoselėjimą. Ką pasirinks – moterį ar vyrą? Kas Lietuvos žmonėms yra svarbiau - savarankiškai mąstanti asmenybė, gerbianti visų visuomenės narių teises ir laisves bei žmogaus teisę būti savimi, ar asmuo, kuris taikstosi su tradicinės visuomenės nuomone ir papročiais?